Algirdas Butkevičius,
LSDP pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis
Valstybė verslo kurti negali?
Įsivaizduokite, kad miestelio verslininkui reikia pinigų naujos parduotuvės statybai, kaip Jūs pasielgtumėte šioje situacijoje: tiesiog duotumėte savo pinigus verslininkui ar investuotumėte į jo verslą? O kaip turėtų pasielgti valstybė remdama verslą: subsidijuoti t.y. išdalinti ar investuoti – tapti verslo dalininke?

Šiuo metu valstybė valdo 151 įmonę, kuriose turi nuo kelių dešimčių iki 100 proc. akcijų. Valstybės valdomų bendrovių amplitudė labai plati – nuo miškų ūkio, logistikos, kelių tiesimo, aukcionų administravimo bei kitų komercinių paslaugų iki įvairių nekomercinių veiklų, kurios būtinos visuomenei.

Pažvelgus į savivaldybėms priklausančių įmonių žemėlapį, situacija dar margesnė – ne visos savo rankose išlaikė namų administravimo bendroves, miesto tvarkymo įmones, natūralias energetikos monopolijas, tačiau kai kurios įkūrė ir valdo technologijų parkus, konsultacijų centrus, kino teatrus, turgus, knygynus, o taip pat atranda naujas bendradarbiavimo su verslu formas, kurdamos keleivių pavežimo įmones ir t.t.

Kodėl valstybė ir verslas turi žiūrėti viena kryptimi?

Daugelis turbūt sutiksite, jog viešbučiai naudojasi šalies ir atskirų miestų sukurta infrastruktūra, o taip pat kitų verslo segmentų, pavyzdžiui, pramogų parkų ar koncertų salių, pritrauktais klientų srautais. Tačiau nutinka taip, jog Druskininkų miesto savivaldybę, šio kurorto verslininkai paduoda į teismą už „pagalvės mokesčio“ (2 Lt už naktį praleistą viešbutyje) įvedimą. Šis mokestis skiriamas miesto infrastruktūrai, gėlynams apželdinti ir kitiems patogumams, kuriais naudojasi ne tik miestiečiai, bet ir turistai, kurti.

Verslas turi ne konfrontuoti, o eiti koją kojon su valstybe ir žvelgti į situaciją plačiau. Ar nebūtų geriau, jei valstybė kartu su verslininkais investuotų į tam tikrus objektus bei sritis? Esu įsitikinęs, kad veikla būtų skaidresnė, plačiau matytume situaciją, o tai leistų veiklai plėtotis efektyviau ir greičiau reaguoti į pokyčius rinkose.

Taip pat esu įsitikinęs, jog tam tikrose srityse turi išlikti valstybės kontrolė. Tai yra oficiali Jaunųjų socialdemokratų  sąjungos pozicija, kurią mes deklaruojame savo politinėje programoje:

„Valstybė turi tapti aktyvia ūkinės veiklos dalyve, valdyti natūralias monopolijas, kontroliuoti žalingų visuomenei produktų (alkoholio, tabako ir t.t) gamybą ir realizaciją, taip pat tapti verslovių dalininke. Respublikoje privalo būti pažabotas natūralių monopolijų apetitas, o galiausiai ir perimta tokių verslovių kontrolė, siekiant teisingos kainos paslaugos vartotojams. Valstybė privalo kaupti kapitalą, tapdama verslovių dalininke: subsidijos, sklypai, skirti investicijoms ir kita pagalba įmonėms suteikiama tik gaunant dalį verslovių akcijų. Verslovės, užsiimančios žalingų produktų gamyba ir realizacija, į verslą žiūri per pelno prizmę. Valstybė šioje srityje turi įvesti griežtą socialinę dimensiją ir iki minimumo sumažinti ekonominį tokio verslo vertės matavimą.“
Subsidijuoti ar investuoti?

Jeigu atidžiau peržvelgsite į dabar parduodamų sodybų ant ežerų kranto skelbimus ir palyginsite juos su prieš penkerius metus pateiktomis paraiškomis ES lėšoms gauti, rasite daug panašumų. Pasibaigus kontrolės laikui, kai kurie pareiškėjai, taip juos vadina ministerijos ir agentūros, siekia atsiimti Europos subsidiją, kaip savo investiciją. Gavus subsidiją, vėliau reikia mokėti „teisingai“ pateikti ataskaitą, kad buvo įdarbinta X žmonių, parduota Y prekių ir nupirkti Z įrenginių.

Valstybė šioje situacijoje turėtų būti partneris, o ne prievaizdas. Prisimenu bičiulio iš Moldovos pasakojimą apie jų įgyvendintą programą, skirtą sugrąžinti jaunimą iš emigracijos. Verslininkai gavo ne vien subsidijų verslo pradžiai, bet ir aiškų valdžios palaikymą, jie galėjo konsultuotis, dalyvauti procedūriniuose procesuose, o esant būtinybei buvo pasitelkiamas ir visas valdžios lobizmo mechanizmas. Paremtiems projektams buvo svarbesnis administracinis palaikymas ir konsultacijos, ne finansinė parama. Valstybė šioje situacija tapdavo ne pinigų dalintoju, tačiau investuotoju bei partneriu.

Ar turime lėšų investuoti?

Pateiksiu jums pavyzdį: Kaimo plėtros programos priemonei „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ 2011 m. buvo skirta 70 milijonų litų. Ši priemonė skirta kurti verslą periferijoje, o kiekvienas paraiškos teikėjas galėjo tikėtis gauti iki 700 000 litų paramos. Valstybės vaidmuo čia turėtų būti veikiau ne pinigų dalintojos, o investuotojos, kuri pasidalintų patirtimi ir padėtų verslui įsitvirtinti. Kiekvienas, pradėjęs verslą pasakys, jog tokia įspūdinga suma tikrai patraukli verslo pradžiai. Dar daugiau, Ūkio ministerija 2007-2013 m. laikotarpiu administruoja – 5,826 mlrd. Lt. sumą, tad akivaizdu, kad pinigų yra.

Esu įsitikinęs, kad valstybė ir savivaldybių institucijos į subsidijas turėtų žiūrėti, kaip į investicijas ir kaupti kapitalą, tapdamos aktyviomis įmonių dalininkėmis. Subsidijos, sklypai skirti investicijoms, ir kita materialinė pagalba įmonėms turi būti suteikiama tik gaunant dalį įmonių akcijų. Iki 2016 m. valstybė ir savivaldybės galėtų padidinti turimų įmonių portfelį tiek, kad papildomai būtų sukurta per 50 tūkst. darbo vietų. Tai reiškia, kad kiekvienais metais, savivaldybės vidutiniškai turėtų sukurti apie 200 naujų darbo vietų, o tai jau – 15 smulkių įmonių.
Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos valdybos narys
Marius Skarupskas

Juk prieš du metus mes, jaunieji socialdemokratai, įvertinę situaciją sakėm, kad situacija katastrofiška, nes „yra daugiau nei 260 tūkstančių registruotų bedarbių, iš jų daugiau nei 50 tūkstančių 16-25 metų, tai yra 3,5 karto daugiau nei 2008 metais. Daugiau nei 16 tūkstančių iš jų sudaro absolventai, o tai 4 kartus daugiau nei 2008 metais. Taigi jaunimo nedarbas šiuo metu sudaro daugiau nei 30%, tai reiškia, kad beveik kas trečias 16-25 metų pilietis šiuo metu neturi darbo (į šią grupę nepriskiriami moksleiviai ir nuosekliųjų studijų studentai).“ Niekas nenorėjo girdėti.

Prieš du metus matydami dideliu tempu didėjantį jaunimo nedarbą ne tik aktualizavome, bet ir ieškojome sprendimų: rengėm diskusijas, siekdami įvertinti darbo efektyvumą organizavom „slaptojo pirkėjo“ vizitus į jaunimo darbo centrą, teikėm siūlymus ir paruošėme poziciją, kaip praktiškai mažinti nedarbą Vilniaus mieste. Poziciją pateikėm visoms suinteresuotoms grupėms ir institucijoms.

Žiūrim dabar į tą 2010-ųjų poziciją ir klausom Europos komisijos pirmininko Jose Manuelis Barroso siūlymų. 2012 m. p. Jose sako, kad imkite ir įsteikite veiklos grupes septyniose šalyse (tam tarpe ir Lietuvoje), kurios kurs planą jaunimo nedarbo mažinimui. Mes, socialdemokratinis jaunimas, tuomet (2010 metais) sakėm identiškai „SIŪLOME SUKURTI JAUNIMO NEDARBO MAŽINIMO ŠTABĄ, kuriame Vilniaus teritorinės darbo biržos, Vilniaus miesto savivaldybės, asocijuotų verslo struktūrų bei jaunimo nevyriausybinių organizacijų atstovai galėtų tarpusavyje derinti jaunimo nedarbo mažinimo priemones Vilniaus mieste. Štabas turėtų užsiimti realių darbo vietų kūrimu jaunimui, ieškoti būdų ir priemonių. Kiekvieną mėnesį toks štabas privalėtų pasakyti konkrečiai kiek darbo vietų sukurta ir kokios kitos priemonės taikomos jaunimo darbo vietų kūrimui.“

Skaitom ir žavimės politine įžvalga ir priemonių teisingumu, tik gaila, kad aukšti valdžios pareigūnai pašaipiai žiūrėjo į mūsų siūlymus sakydami: „Kam čia tie štabai? Ar karui ruošiatės? Ar į frontą išeinat?“

Tai tik vienas iš pasiūlymų, bet ir kiti siūlymai puikūs buvo. Ne tik buvo, bet ir yra. Labai norėjome veikti ir nuveikti ką nors naudingo savo valstybei… Jeigu kas būtų paprašę detalesnio plano ar daugiau priemonių, tai būtume ir paruošę, bet durys buvo užtrenktos. Tikim, kad Prezidentės pagrūmojimas ir  ministro palinksėjimas duos rimtą postūmį, bet norim atkreipti dėmesį, kad tokios priemonės geriausiai kuriamos ne ministerijų kabinetuose.

Gal būtų kas nors pasikeitę,  jei jaunimą anuomet kas nors būtų išgirdęs. Jeigu tuomet neklausėt, tai gal bet dabar išgirskit. Mielas ministre ir jaunimo direktoriau būkite geri ir išgirskite jauną žmogų, nes vakar per televizorių mačiau tik jūsų kalbančias ir kuriančias galvas, bet kol kas labai jau abejotinas priemones girdėjau. Ir padarykite tai dabar, nes dabar yra šiandien, ant kurio stovi rytoj.