SMAGU, kad Vilniaus miesto savivaldybė galiausiai suprato, kad jaunimo nedarbas yra didelė problema ir reikia kažką nuveikti jaunimo darbo labui. Galim PASIDŽIAUGTI ir tuo, kad į diskusiją apie jaunimo nedarbo mažinimą buvo pakviesta vienintelė jaunimo organizacija, kuri dar metų pradžioje iškėlė šią problemą ir pasiūlė penkis praktinius žingsnius šiai problemai spręsti ir suorganizavo darbo sesiją.
Poziciją perskaitysite ir diskusiją pažiūrėsite, o dabar mano įspūdžiai iš diskusijos:
KLAUSANTIS PRANEŠIMŲ REIKĖJO NUSPRĘSTI TIK VIENĄ DALYKĄ, KURI VILNIUJE VEIKIANTI ORGANIZACIJA SUSIJUSI SU JAUNIMU IR JO NEDARBO MAŽINIMU YRA GULBĖ, VĖŽYS AR LYDEKA. Jaunimo darbo vežimas stovi vietoje, nes ką tik įkurta VšĮ „Vilniečių užimtumo skatinimo agentūra“ nežino ką veikia Jaunimo užimtumo centras prie teritorinės Vilniaus darbo biržos. Viešųjų darbų programa vėluojama įgyvendinti. Vežimui pajudėti reikia SUKURTI JAUNIMO NEDARBO MAŽINIMO ŠTABĄ. Kas ir buvo pagrindinis akcentas Lietuvos socialdemokratinio jaunimo Vilniaus skyriaus paruoštoje pozicijoje. Žadėjo kurti, kad tik pirmu žingsniu nenužudyti šios idėjos.
Keliaujam toliau. VISI DABAR VYKDOMI PROJEKTAI YRA MEŠKERĖS DAVIMAS (kompiuteriniai kursai, perkvalifikavimo programos, specialybių aprašai ir t.t.), BET KAS IŠ TOS MEŠKERĖS, KAI APLINKUI NĖRA NEI VIENO VANDENS TELKINIO, KUR GALIMA PAGAUTI ŽUVĮ. Todėl toks štabas privalo sukurti tarpdisciplininio bendradarbiavimo galimybes ir apjungti vykdomas programas. Amato mokymo konkursas, turi būti sujungta ne su pagamintų darbų demonstravimu, bet su jų realizavimu. Čia turi prisijungti savivaldybė, gal verslo centras ar kokia turgavietė skirdama realizacijos vietas pagamintai produkcijai. Ruošiame menininkus ar vis dėl to amatininkus?
NENUPJAUTA ŽOLĖ AKIŲ NEIŠBADYS, SNIEGĄ JAU BANDĖME ŽIEMĄ NUSIKASINĖTI PATYS, NUKRITĘ LAPAI SUPUS, BET KAIP MES SUSIGRĄŽINSIME IŠVYKUSĮ JAUNIMĄ? Dalį viešųjų darbų turime nukreipti į jaunimo užimtumą. Kaip? Leiskime jiems organizuoti būrelius. Matematikas gali užsiimti korepetitoriaus veikla gal net socialiai pažeidžiamai visuomenės daliai, menininkas te imasi mokinti fotografijos ar dailės. Tebūna jiems apmokama už realiai išdirbtas valandas, bet tuomet Lietuvos pilietis nepraranda socialinių įgūdžių, motyvacijos dirbti ir galiausiai jis nekasa griovių Anglijoje ar “nemiega” Dubajuje.
